“The show must go on….”

Taigi, kitas “mažas nosinaitės kamputis” tikrai bus mažesnis. Dešinėje – to jau padaryto raštas,  kairėje – tai, kas kada nors bus.

Tas “kada nors” bus iš 170 Nr. siūlų. Pirmi įspūdžiai apie save ir siūlus: “Beprotė. Visiška beprotė. Na, koks sveiko ar bent apysveikio proto žmogus dirbtų su voratinkliu?”.

Na, ne visai voratinklis, bet pirmą pusvalandį su tais siūlais dirbt buvo labai nedrąsu. Ir jausmas tikrai kažkuo primena grybavimą rudenį: eini tarp žemų pušelių, ir staiga ant rankų pajunti eilinį voratinklį. Tai va, pirmas jausmas bandant susitvarkyt su tais siūlais ir buvo toks – “voratinklis, rudeninis voratinklis”.

Vieną kartą siūlas jau nutrūko: šeivelės tam plonam siūlui kitokios, kol kas nežinau, kaip jas priverst mažiau ridinėtis. Joms ridinėjantis siūlas išsisuka, o jau nesuvytą siūlą nutraukt netyčia – paprasčiau nei paprasta. Einu klaust “dėdės Gūglio”, gal ką nors patars.