Addi Lace virbalais neslystantis siūlas

Ką tik padariau atradimą naudojant virbalus. Nuo senų laikų (gerai jau, gerai, nuo tada, kai juos pradėjo vežti į Lietuvą :)) mūsų šeimos mezgėjos myli Addi virbalus. Prireikė servetėlei dar vieno komplekto plonų su valu virbalų. Po ilgų paieškų Lietuvoje teko užsisakyti internetu iš užsienio - pasirodo, *.25, *.75 dydžių čia jau beveik neįmanoma rasti, ypač jei reikia ilgesnio valo. Na, bet tai jau kita istorija.

Taigi, atkeliavo mano siuntinukas. Pasiimu aš savo seną virbalų porą, pasiimu naują, ir jau kad gaminsiu tą savo servetėlę!.. Stop. O siūlas nuo naujų tai neslysta. Stumi, o jis neslysta. Na, mezgu aš tampriai, bet tokių bėdų jau seniai neturėjau. Kai labai nusibodo (o nusibosta man greit, kai darbui trukdo), nuėjau aiškintis su "dėdės Googlio" pagalba, kame čia šunėkas pakastas.

Štai ką atradau: šiuo metu egzistuoja dvi Addi virbalų rūšys, kurios turi tuos smailesnius galiukus, tokius tinkamus kiauraraščių mezgimui:
- "Addi Lace" - "geltoni". Tokie, kokius ir turėjau, tad niekuo per daug nesidoomėdama juos ir užsisakiau.
- "Addi Rocket" - "sidabriniai".

Esminis skirtumas: "geltoni" pagaminti iš nedengto vario. Jei naudojat slidų siūlą, ir norit, kad jis ne taip dažnai pabėgtų nuo virbalo - reikia būtent šių virbalų. Jei, atvirkščiai, norit, kad siūlas slystų kuo lengviau - reikia "sidabrinių", kurie padengti kažkokiu "Turbo" daiktu.

Na tarkim... "Bet  - yra vienas bet!" ((c) mūsų istorijos mokytoja): aš tuos "geltonus" virbalus jau naudojau ir jokių problemų nebuvo. Galų gale ir dabar nuo "seno" virbalo siūlas slysta, o nuo naujo - ne (ir tik nereikia pasakot, kad reikia daugiau su virbalu pamegzti, jis "paslidės"...). 

Neturėdama ką prarasti (arba išmesiu ir užsisakysiu tuos "sidabrinius", arba susitvarkys) - paeksperimentavau. Kaip senais ne tokiais gerais laikais, kai visokių spec. priemonių ne tiek ir daug buvo, ir reikėdavo valyt ką nors sidabrinio, paėmiau paprastos dantų pastos ir medvilninį skuduriuką. Ir tuos naujus virbalus tiesiog nublizginau. Viskas! Problemos baigėsi - jokio siūlo perteklinio laikymo. O senųjų virbalų ir pragulėjusių nejudinant N metų valyt nereikia; matyt mano stalčiuj gerokai geresnės sąlygos, nei tos parduotuvės, iš kurios užsisakiau, sandėliuose.

LEGO "Stalas mezgimo mašinai" įveiktas

Pagaliau turiu specialų stalą mezgimo mašinai.

 

Ilgai ieškojau daikto, kurį būtų patogu tiek naudoti, tiek nenaudoti. "Patogus nenaudojimas" - tai kai nusprendi, kad ir vėl kelis mėnesius nieko nenori megzti, visai visai nėra noro visą tą monstrą išardyti, tvarkingai sudėti į dėžes, ir tas dėžes kur nors padėt, kad po kojom nesimaišytų. Ir tuo pačiu metu labai norisi, kad ta mašina netrukdytų niekam, kad nebūtų pavojaus netyčia už adatų užkliūt, ir kad dulkių paskui valyt nuo kiekvienos adatėlės nereiktų, kai vėl susigalvosiu megzt.

Taigi, atradau Estijoj daiktą, kuris nuotraukose ir reklaminiuose video atrodė labai patraukliai. Nusiteikiau laukti užsakymo ilgai, nes rašo, kad pagamina ir atsiunčia per 60 dienų. Užsakiau rugsėjo 11 vakare, o rugsėjo 18 sulaukiau skambučio: "čia mes jums paletę atvežėm, atsiimkit". Pala pala, kokią paletę, ką atsiimt, kur??? Vienu žodžiu, stalas atvyko labai greit, vienintelė pretenzija gamintojui - na, galėtų ir informuot, kad užsakymą išsiuntė...

Pamačius, ką atvežė, supratau, kad surinkinėt galima tik savaitgalį, nes tai užtruks. Bendras to daikto svoris - 62.6 kg, iš jų 5 kg - visi varžteliai, bėgeliai ir pan. konstruktoriaus detalės. Na, ir 5 lapų surinkimo instrukcija.

Taigi, šiandien tuo ir užsiėmiau: darbo pradžia 10:00, darbo pabaiga 17:00, be pietų pertraukos, nes laikas tiesiog kažkur dingo bežaidžiant su tuo konstruktorium.

Įdomesni sprendimai: 

1. Labai patogiai padaryta vieta siūlams- juos dėt reikia į vidurinį stalčių, o tada per tą tarpą pratempti ir verti į mašiną. Beje, dar ir papildomi laikikliai, apsaugantys nuo susipainiojimo, pridėti.

2. Įdomi slankiojanti konstrukcija, kuri leidžia mašiną "sulankstyti" jos per daug neardant (kaip - apie tai toliau). Tokie du labai rimti bėgeliai, abejonių, ar jie mašiną atlaikys, nekilo:

3. Na, ir pats gudrumas - mašinos tvirtinimas. Toliau darbas atrodys taip: vieną kartą primontuoju mašiną (padaryta :))

Baigus darbą, kai kyla noras tingėt ir mašiną saugot nuo dulkių, tiesiog nuimu siūlų vedimui skirtus priedus ir atjungiu elektros laidus, pakeliu pusę stalviršio (tą už tarpo siūlams) ir mašina bėgeliais nuslenka gilyn:

Tada belieka uždaryt viršutinę dalį:

Ir niekas neįtars, kas toj komodoj :) Ypač kai ją kitų rankdarbių priemonėm apkrausiu; jos kažkodėl natūraliai užima visus tuo metu dar laisvus plokščius paviršius kambaryje.

Šeivučių naujienos

Lietuvoj atsirado naujas šeivučių gamintojo pavadinimas: "Wanda Needle" (arba NinBo WanHongDa Needle Co). Šiuo metu pardavinėja "kaSiulai". Internetinėj parduotuvėj ieškoti čia.
Iš Kauno parduotuvės paėmiau vienintelę ir paskutinę, nes kilo įtarimas, kad čia -- tiksli kopija vienos iš mano mėgstamų. Patikrinus namie pasirodė, kad įtarimas teisingas -- 1:1 sutampa viskas su LACIS Sew Mate šeivute. Tik gamintojo logotipų trūksta. Na, gal plastmasės apdirbimas truputį grubesnis, bet esminio skirtumo nesijaučia. Man asmeniškai LACIS šeivutės pakankamai patogios, jei kam nors reikia -- rekomenduoju šitų "labai labai panašių" paieškot, gal patiks. Pakuotė atrodo panašiai:

Šiuolaikinės raštų kūrimo priemonės

Pagaliau pagal paskirtį pradėjau naudot savo laptopą, kuris lankstosi į visas puses. Tiesiog be galo patogu: susipaišai raštą Inkscape, susimažini tiek, kad vaizdas ant monitoriaus atitiktų ratuko dydį, ir matuoji, kur reiks dėt sujungimo kilputes. Svarbiausia – smeigtuko nebandyt įsmeigt :D

8 cm - 6,5 cm = 2 val.

Ne, skaičiuot aš vis dar moku :) Čia ne Išsiblaškiusių Mokslų Magistro matematika… Pagaliau išbandžiau jau savo “Clover” šeivutes. Gaminu antrą servetėlę, kad šitai liūdna nebūtų :) Pasibaigė siūlai ant “Lacis” šeivutės, nusprendžiau pasiimt tą mažesnę. Rezultatas džiugina – vieną gėlytės lapelį pagaminu 5 minutėmis greičiau! Sakysit, nedaug? Ogi paskaičiuokim, broliai kurmiai:  lapelių ten 24. 24 * 5 = 120 minučių sutaupyta.

Va ir gavome:  8 cm dydžio šeivutę pakeitus 6,5 cm šeivute turime net 2 val. papildomo laiko kam nors :)

Kadangi jau tikrai nemažai šeivučių išbandžiau, tikrai siūlau ieškoti “savosios”. Netinkamo dydžio šeivutė, nepatogi šeivutė – visa tai tiesiogiai įtakoja darbo laiką, kokybę, malonumą (…pratęskit savarankiškai).

Man asmeniškai vis dar patogiausios tokios “ne fabrikinės” su ratuku, geriausiai siūlo ilgį sureguliuot galima. Tik va storiems 50 Nr. siūlams jos nepritaikytos…. Ir spėju, kad po labai “ką tik” įvykusio kainų pakėlimo antros tokios jau neįsigysiu :(

(Ne)Tinkami siūlai nėrimui šeivute

Kažkas kažkada minėjo, kad labai pamėgo frivolitė darbeliams “Coats Duet” siūlus. Kadangi prireikė plono siūlo ir “pakankamai neaiškios” spalvos, nutariau ir aš juos pabandyt.

Reziumė – tik dar kartą įsitikinau, kad “geri siūlai” ir “blogi siūlai” yra labai individualus dalykas. Šitų aš nenoriu. Jaučiasi nelygumai, neslysta siūlas, neužsiveržia ratukai…

Ką nors siuvant sunaudosiu… Arba -- jei kam tokios “lyg ir gelsvos” spalvos reikia – galiu padovanot :)

Tik jau pasiimsit savarankiškai, niekur nesiųsiu.

O man su savo “neaiškia spalva” turbūt teks eit ieškot Mettler siūliukų. Daugiau nelabai žinau, ką dar būtų galima rast “gyvai pačiupinėt”.

Kaip fotografuoti ypač smulkias rankdarbių detales

Pagaliau radau laiko ir noro panagrinėti senus “The Lace Society” kas ketvirtį leidžiamų leidinių numerius. Viena idėja man labai patiko.

Gaminant “nėrinių voratinklius” dažnai kyla klausimas, o kaip nufotografuoti smulkias detales. “Smulkias” – čia apie tokį detalumo lygį, kai standartinis fotoaparato “makro” režimas nelabai padeda. O ant skenerio kažkodėl tų darbų irgi dėt nenori (kodėl – nesuprantu, bet gal irgi detalumo lygis ne tas? Reiks kada nors pažiūrėt, kas gaunasi).

Taigi, kolegės rankdarbiautojos iš užsienio atrado būdą. Pasirodo, yra toks USB mikroskopas, vardu “Veho”, kuris tam darbui labai tinkamas, ir kurio kaina “nelabai kanda”. Jo pagalba galima gauti tokius vaizdelius (rašo, kad tikras to viduryje esančio blynelio dydis – 2 mm):

Nuotrauka – iš “The Lace Society” 186 Nr. (2009 lapkritis).

Man patiko :) Galėtų koks Senelis Šaltis ir padovanot… Pvz., artėjančios vasaros pabaigos proga :D

---

Na, o pabaigai --ne apie fotografiją: truputis “namų darbų” progreso.

Antra pamokėlė (žinoma, ir vėl maždaug 2.5 karto padidinta taikant prie turimų siūlų storio) iš Susanne Thompson “Introduction to Honiton Lace” – nosinaitės kamputis. Kada nors turėtų gautis kažkas panašaus į tai:

Žinoma, “nosinaitės kampučiu” maniškio varianto nepavadinsi, jis labai jau didelis bus. Bet principų mokymuisi taip net geriau – be mikroskopo matau, ką darau. Kol kas yra tiek (pasididinsit savarankiškai :))

    

Beje, o ši knyga man kuo toliau, tuo labiau patinka. Ji “verčia galvoti” ir suprasti, kaip tie nėriniai gaminami ir ką juose reikia matyti: pirmajame rašte viskas buvo labai detaliai nupiešta. Šitame jau apie tas dalis, kurios buvo pirmoje pamokoje, tiesiog parašoma “šitoje rašto dalyje jums kartais reikės pritaikyti šitą, šitą ir aną metodą”. O kur tiksliai tas “kartais” – jau reikia suprasti savarankiškai. Žiūrėsim, kas gausis :D

Reikia verpstuko

Gal kas žinot, kur gaut? Arba – ką panaudot kaip “kilputę”, už kurios siūlas kabinamas?

Pasidariau tokį labai saviveiklinį, bet nesilaiko ta mano kūryba. Ir geriau subalansuoto daikto norėtųsi. Vienu žodžiu, tautodailininkai – aūūūūūū?!

Verpt nesiruošiu, bet va siūlus susisukt reikia. Žinoma, rateliu būtų N kartų greičiau, tik kad ratelio neturiu kur dėt :(

Naujas žaisliukas

Ir vėl… Tikrai suaugę niekuo nuo vaikų nesiskiria, tik žaisliukai brangesni. Ech, mes…

O buvo taip…

Sugalvojau aš, kad pagaliau reiktų pabaigt prieš (hm… 1,5?) N metų pradėtą bliuzelę su airiško nėrimo elementais. Kadangi siūlas – melanžinis, toks “labai margutis” gavosi. Viršus – “airiškas”, apačia – kažkokie nerti stulpeliai. O pačioj apačioj tas “margumas” visai kitokio pobūdžio gavosi dėl platinimo.

Pragulėjo ta bliuzelė… Apsimečiau, kad bandau nunert rankoves, o iš tiesų – na, nepatiko man ta “pati apatinė” dalis. Nesižiūri… Pagaliau nutariau, kad neverta savęs apgaudinėt – na, nunersiu aš tas rankoves, bet kas iš to – nepatiks bendras vaizdas. Išardžiau ir nutariau, kad apačią reikia ne vąšeliu, o virbalais gamint.

Pamezgiau. Sąžiningai beveik dvi dienas, gavosi kokie 10 cm ratu mezgant vien gerosiom akim (siūlai ploni, normalūs žmonės turbūt su 2,5 nr. virbalais megztų, tai man 3 – kaip tik). Ir supratau, kad turbūt niekada nebegalėsiu megzti taip, kaip anksčiau, iki savo tos bjauriosios “profesinės ligos” nuo kompiuterio, kai galėdavau po 8 val. be sustojimo megzt. Skauda… Taigi, skubiai galvojam išeitį, nes:

- parduotuvėse “padorių” daiktų beveik nėra (na gerai gerai, yra, bet per ilgai paieškos trunka)

- megzt norisi, kitokius rankdarbius daryt ir rankas pasaugot kokiems nors “įdomiems” japoniškiems raštams irgi norisi

- … ir noriu Naujo Žaisliuko! Čia turbūt svarbiausia, ar ne? :))

Taigi, vakar vakare mano namuose apsigyveno mezgimo mašina (Silver Reed SK840), va! Pasigyriau visam pasauliui, einu toliau mokintis žaist.

Clover vs. “Sew Mate” (a.k.a “Lacis”)

Po paskutinio siuntinuko trumpam į rankas pakliuvo “Clover” firmos šeivutės. Na, negi aš jų neišbandysiu?

Reziumė – patogios, už mano dažniausiai naudojamą “Sew Mate” (kuri, pasirodo, yra tas pats, kaip ir “Lacis”) mažesnė. Panašu, kad jas gamina iš tiesų Japonijoj.

Dydžių palyginimui: viršutinė “Sew Mate”, apatinė – “Clover”.

Bandžiau su 20 nr. “Lizbeth” siūlais, visai smagiai dirbasi. Nors didesniam darbui gal ir mažoka to siūlo ten būtų.

Reiks ir tokių šeivučių kada nors įsigyt, su plonesniais siūlais turėtų būti iš viso gerai. Kol kas iš dabartinių pastebėjimų – kuo plonesniu siūlu dirbama, tuo mažesnės šeivutės norisi. O gal kam nors iš dabar jas atsisiuntusių netiks ir atiduos?  :))

Filosofija apie prekes rankdarbiams

Apsilankiau aš “Casa Lana” eilinį kartą. Šiaip patikrint, o gal ką nors įdomaus turi. Kartais siurprizų pasitaiko gi :)

Buvo kaip tik siurprizų diena: atsivežė laikiklius šeivelėms! Va tokius:

Prym’u aš per daug nepasitikiu, bet iš pirmo žvilgsnio atrodo naudotina. Pasiėmiau, pačiai gamint nereiks (nors jau gamint pradėjau :))

Filosofinė dalis:

Nesuprantu aš verslo subtilybių. Paaiškinkit jūs man durnai, kuriems galams vežtis TIK tokį daiktą, kai visoj Lietuvėlėj nė su žiburiu nerasi nei šeivelių, nei pagalvėlių? O laikiklių pačioj pradžioj tikrai nereikia net ir tokiems tinginiams, kaip aš :D  Mano manymu, jei bandai “prastumt” naują rankdarbių rūšį, tai ir vežk pilną “bazinį komplektą” už daugmaž priimtiną kainą tiems, kurie pakankamai išprotėję, kad tai pabandytų :)

Pabandžiau pasiaiškint, ar ruošiasi vežtis šeivelių / pagalvėlių. Atsakymas buvo toks panašus į “na… mes čia pabandymui.. turbūt ne….”. Nesupratau aš jų, nuoširdžiai nesupratau. Žinoma, didelis dėkui už tai, kad atsivežėt. Tik va jei su kita siunta didesnį kiekį tik laikiklių atsivešit – labai abejoju, ar bus klientų; juos “užsiaugint” reiktų…

O šiaip -- aiškintis buvo įdomu: kaip užsieny kalbos nemokant. “Susibaksnojom” pagal paveiksliuką ant laikiklių :D

Dovo žirklutės

Reziumė: man patiko, noriu dar! Nuotrauka iš “kažkur internete”:

Ilgis – apie 8,7 cm. Stambiems pirštams šitos būtų netinkamos – per mažos “ausytės”.

O dabar – netingintiems skaityti: “o buvo taip…”

Kažkada seniai seniai (lyg ir dar vasara buvo?) nusprendžiau, kad mano rankdarbių įrankių kolekcijoje reikia naujo žaisliuko – kokių nors “gudrių” žirklių. Kaip man būdinga, išsirinkau brangiausias -- “Dovo” firmos 44-350526 numerį, kitur dar “Dovo Hardanger” vadinamas.

Gamina jas Vokietijoj, o pirkt Europoj neradau. Visų kitų modelių – pilna, bet man juk reikia BŪTENT ŠITO! Pirkau iš JAV :)

Užsisakiau. O pardavėjai man pasakė “labai atsiprašome, šiuo metu neturime, užsakysime; kantriai laukite”. HRRRRRR….. Man juk Reikia Dabar!

Po ~1 mėn. laukimo pradėjo kirbėti mintis “mane pamiršo”! Po dar pusės mėnesio ta mintis dar labiau sustiprėjo, kartu pradėjo “šliaužioti” kita mintis: “o gal užsakymą atšaukt, pinigai tai nesumokėti”. Bet aš juk tingiu; net ir užsakymus atšaukinėt – tingiu. O po to – jie paprašė sumokėti. Manęs neužmiršo!

Ir štai šiandien, po 2 mėn. ir dar “trupinuko” kantraus laukimo, jos pagaliau čia :) Jei jau visai tiksliai: rugpjūčio 6 man pasakė “palaukite”, spalio 6 -- “susimokėkite”. Ilgai jie tų žirklių ieškojo...

Pirmi įspūdžiai:

• Hm…… čia žirklės??? Panašiau į japonišką peilį. Na, vien prisilietus piršto įsipjaut nepavyko, bet tokių žirklių aš dar nemačius.
• Reiks siūt dėkliuką. Odinį, nes kitokius pradurs.
• Naudosim tik tada, kai tikrai reiks laaaabai tiksliai ir kruopščiai ką nors nukirpt. Gaila gi :)
• Reiks saugot ir nuo kitų slėpt :)

Filosofinis klausimas (o jei kam nors dar prireiks): kur šitą modelį Europoj rast?.. Nepatinka man muitus mokėt :(

Gaminame pagalvėlę – pabaigtuvės!

Pagalvėlė baigta!

Paskutiniai darbo etapai atrodė taip:

Aptraukiame pagalvėlę bet kokiu medvilniniu audiniu. Grožis nesvarbu :) Šito medžiagos gabalo paskirtis -- apsaugoti veltinį nuo kandžių, būsimą rankdarbį – nuo veltinio (kad kokie nors pūkai neprisiveltų netyčia). Man visai tiko sena antklodė.

Aptraukti reikia taip, kad viršus būtų lygus, o apačioj būtų uždengta ~20 cm pagrindo:

Medžiagos kraštą apsiuvam, įdaigstom tvirtą lininį siūlą, sutraukiam ir surišam “kad laikytųsi”. Siūlas būtinai lininis, instrukcijos ir vėl teisybę sako. Kokio nors kitokio siūlo arba tvirtumo nepakanka, arba surišt neįmanoma.

Ant apačios užklijuojam (ir vėl “Momentas”) dar vieną ratuką. Šį kartą tinka ir dirbtinis veltinis. Paskirtis – ta pati: paslėpti “įėjimą” kandims, dulkėms ir kitokioms namie gyvenančioms bjaurybėms:

O kai šitas išdžiūsta – atsakingiausia dalis. Reikia uždėti paskutinį apvalkalą, ant kurio ir bus dirbama. Apvalkalas turėtų būti medvilninis, spalva – kokia nors, kuri nevargina akių, ir ant kurios gerai matosi siūlai. Kiek žiūrėjau internete, 90% pagalvėlių – mėlynos, kai kurios – žalios.

Mėlynos medžiagos paieška – eilinis maratonas po parduotuves. Daug visko mėlyno… su taškučiais, su gėlytėm, su dar bala žino kuo. Lygus audinys – tik kažkas panašaus į džinsą. Aš patikėjau, kad tai tiks. Deja, deja… JOKIOS į džinsinę panašios medvilnės! Ji dažo (net ir išskalbta). Sudaigsčius baltais siūlais, o po to juos ištraukus, siūlų spalva pasikeičia į melsvą. Dėkui, nereikia tokios.

O va tada prisiminiau, kad reikia patikrinti “skudurynus”. Radau :) Graži melsva medvilninė antklodė, aiškiai naudota, dažyt lyg ir nebando. Nuo “skudurynų” ir reikėjo pradėt paieškas, matyt, ale ką padarysi, kad protas iš paskos vaikšto.

Taigi, iškerpame dar vieną medžiagos ratuką. Šis – truputį mažesnis, apačioj dengia gal kokius 10 – 15 cm (nors galėtų būti ir tie patys 20; aš mažiau dariau vien todėl, kad medinio “dekupažinio” pagrindo skersmuo mažesnis, negu pagalvėlė, ir matosi “griovelis”; tą “griovelį” ir bandžiau išlygint). Nusprendžiau paeksperimentuot: medžiagos “sutraukimą” dariau su įveriama gumute, nebe lininiu siūlu. Reziumė: žaisti su guma neverta, visai tinka ir siūlas. Norint medžiagą nuimt, gumą teks kirpt – ji maksimaliai įtempta. O aš tikėjausi, kad tiesiog numaut bus galima :) Na, bet kol tą apvalkalą reiks skalbt, turbūt ir keli metai praeis.

Baigta pagalvėlė atrodo taip:

O tą “džinsinę” medvilnę turbūt bus galima kaip apklotą panaudot, dulkės per ją prasiskverbt neturėtų.

Dabar dar tik stovo pagalvėlei trūksta, ir bus visai patogu :) Bent jau taip tikiuosi…

Gaminame pagalvėlę - 3

Taigi:

• Netikras veltinis nuplėštas
• Viršutiniai poli-kažko (a, tiesa, nebe “kažkas”. Sako, kad tas daiktas vadinasi putų polietilenu. Vienu žodžiu, maišelis, tik 1 cm storio ir pūstas) sluoksniai irgi perklijuoti. Su “Momentu”. Nemačius aš šviežio “Momento” buvau, pasirodo, per visą savo gyvenimėlį. Smeigtukų jis netepa :) O perklijuota todėl, kad “Lipalas” tarp polietileno sluoksnių nedžiūsta. Nors kokiu būdu tas nedžiūstantis daiktas tuos sluoksnius tarpusavy pakankamai tvirtai sukabintus laiko – mistika. Na, nemokėjau aš niekad chemijos, nemokėjau….

Tikro veltinio rasti neįmanoma. Lietuviškų medžiagų parduotuvėj įsigijau 140 x 220 cm storą vilnonę skarą (tokią, kuri jau labiau pledas, negu skara). Kadangi “nekondicinė” – net 10 Lt pigiau (“tik” 80 Lt). Palyginus su 2 m paltinės medžiagos gabalo kaina – tikrai pigiau :) Skarą išvirinau skalbimo mašinoj: iš pradžių – 60 laipsnių, po to (kai efekto nesijautė tokio, kokio norėčiau) – 90 laipsnių. Gavosi 116 x 185 cm toks visai padorus veltinis. Užklijuotas su tuo pačiu “Momentu”, priklijuotas faneros pagrindas. Svoris lyg ir pakankamas gavosi. Liko “kosmetika” – pasiūt užvalkalus, juos pritvirtint…

Bet čia jau kada nors vėliau. Dabar -- intensyvus pasiruošimas atostogoms. “Kur nors, kur ne Lietuva, ir patiks oras” :)

Beje, jei kas nors “užsikrėsit” pagalvėlės gamyba – sakykit, mano turimo veltinio dar vienai pagalvei pakaks.

Gaminame pagalvėlę – nuotykiai tęsiasi

Jei kas nors dar sugalvosit užsiiminėt tokiu darbu, naudinga patirtis: jei negaunat 100% vilnos veltinio, šiaip “neaustinės medžiagos”, vadinamos veltiniu, neimkit.Pasirodo, jose būna vietų (ir nemažai), pro kurias su adata (o tai ir su yla…) pradurt neįmanoma. Gerai, kad tai atradau, kol dar viršutiniai sluoksniai neišdžiūvę. Nuėmiau… Turbūt reiks eit patikrint kokį nors skuduryną, gal koks senas plonas vilnonis pledas yra. Arba eit paltinės medžiagos nusipirkt šitam žaisliukui.

Gaminame pagalvėlę - 2

9:00. Šiandien apie 00:30 suklijavau abi “ratukų” krūveles visagaliu “Momentu”. Panašu, kad jau viskas susiklijavo :) Tiesa, “Lipalas” kai kur dar ne visiškai išdžiūvęs, tačiau tolimesniam darbui netrukdys. Dabartinis vaizdelis iš šono:

• ~ 1 cm apačioj – stabilumo suteikiantis sintetinio kieto veltinio sluoksnis. Teoriškai čia turėtų būti 0.5 – 1 cm lenta. Kol kas atrodo, kad mano patobulinimas tikrai tinkamas – viskas stabilu ir nesilanksto.
• Likę 3 sluoksniai – mano “poli-kažkas”, kurio storis – 1 cm. Pagal knygutę - -turėtų būti ~2.5 cm. Na, 3 per daug nebus. Vienu žodžiu, sluoksnis turi būti toks, kad pilnai įsismeigtų adatėlė. O pati medžiaga turi būti tokia, kad:

     1) Adatėlė joje laikytųsi stabiliai darbo metu. Atsižvelgiant į tai, kad darbo metu siūlus reikia ir patempt, adatėlės bando “lipt” į viršų; joms tai lengvai neturėtų pavykt :)
     2) Su stabilumu reikia nepersistengt. Kas yra “persistengimas”? Kai pirštus, smeigiant adatėlę, skauda :) Norintiems suprasti – paimat 2 plonus kamštinius padėkliukus, juos sudedat vieną ant kito, o tada pabandykit bent 10 minučių į juos smaigstyt / ištraukt adatėles. Jausmas turėtų nepatikt.
9:30 Einu patikrint, kokią potencialią naudą darbo metu teiktų veltinio gabaliukai. Ir, jei nauda aiški (ar bent jau netrukdo :)) – juos reiks suklijuot ant mano “pyrago” viršaus.
10:15. Nauda iš veltinio yra :) Tiesiog maloniau dirbt. Turbūt ir švelnus pagalvėlės centro pakilimas naudos duos, kai ji bus naudojama. Ratukai suklijuoti:  apačioj -- mažiausias, viršuj – didžiausias. Aišku, “laipteliai” tarp jų matosi ir jaučiasi, bet alternatyva “be laiptelių” – pagalvėlės kimšimas smulkiai sukapotu šienu arba pjuvenų “dulkėmis” (tas dar ir papildyt paskui reiktų; sako, kad išbyra po truputį). Manęs šiuo metu tokie alternatyvūs variantai nežavi.  Tiks ir “veltinio laipteliai”.
O dabar ilgai ilgai džiovinsim…
Paskaičiavau: kol kas darbo ~4.5 val., džiovinta ~8.5 val.+  “epizodiškai” kai kas dar ir per tas 4.5 darbo valandas.

Gaminame pagalvėlę…

…Briugės nėrinių gamybai!
Pradinis balaganas atrodo taip:

Vienoks veltinis, kitoks veltinis, poli-kažkas, medžiaga apdailai, medinis pagrindas. A, dar kažkur viena medžiaga pradiniam viso to gėrio aptraukimui mėtosi.
Medinis pagrindas – iš dekupažo parduotuvės; jis truputį per mažas, bet, atsižvelgiant į planuojamus papildymus, turėtų tikt. “Senukai” apvaliai nepjausto (ten, kur buvau), o kitur irgi jokios garantijos: “Nu gal Jonavos gatvėj padarytų, nežinau…”. Važiuot patingėjau, nes pagal preliminarų pateiktą kainininką greičiausiai pigiai nesigautų tas “figūrinis pjovimas”.
Viskas, einu dirbt, kol nieko namie nėra. Tą “krūvelę” išvyniojus iš ritinių plotas, kuriame galima judėt, laaaabai sumažėja :)
1. Reikia pagrindo: apskrito, 56 cm skersmens. Kodėl 56 cm – nežinau, tiesiog taip “protingos knygos” rašo. Patikėsim :)
Turimas medinis “svoriui palaikyti” -- ~40 cm. Kaip daiktas, kuris prideda svorio pagalvėlei, bus pakankamas. O likusius cm pridėsim iš kažkokios gudrios neaustinės medžiagos. Kiek pamenu sudėtį – visiška sintetika. Turėtų gautis pakankamai kietas daiktas kelis sluoksnius sudėjus.
16:45. Įdomioji dalis – skriestuvas 28 cm “piešti” jau nebemoka. Kerpam 29 cm juostelę iš kartono, smeigiam ją prie tos neaustinės medžiagos, juostelės gale dedam tušinuką, sukam juostelę kartu su tušinuku ir piešiam. Beje, skriestuvas ir “neveiktų” – pieštuko ant neaustinės medžiagos nesimato. Už “juostelės” idėją dėkui savo matematikos mokytojai – kai skriestuvo greit nerasdavo, paimdavo lentos valymo skudurą, kitoj jo pusėj pridėdavo kreidą, ir paišydavo gražius apskritimus ant lentos :D

Šeivutės

Kažkodėl įtariu, kad aš jas jau kolekcionuoju :)

Prisiskaičiau internete visokių protingų minčių apie šeivutes. Labiausiai įstrigusi mintis -- norint atrasti "savo" šeivutę, su kuria patogu dirbti, tenka išbandyti jų gana daug, ir ta, kuri tinka vienai, visai nebūtinai tiks kitai.
Taigi, trumpa apžvalga to, ką turiu / ar bent jau teko čiupinėt (patirties kol kas nedaug, taip kad įspūdžiai "patys pirmieji", bet čia gal ir pliusas? Kai moki, su daug kuo jau lengviau susitvarkai):