Pradeda kilt įtarimas, kad baigus rimtąją rašto dalį darbas sustos, nes stipriai sumažės tos darbo dalies, kuri man patinka. Kas patinka -- galvosūkis "raskite optimalų siūlų panaudojimo kelią". Tokie mini labirintai, kai norisi sunaudot visą atkirptą siūlą jo papildomai nekarpant, nepadaryt bardako išvirkščiojoj pusėj, ir tuo pačiu -- kuo daugiau ta spalva išsiuvinėt. O pati spalva rašte po kelis kryžiukus į visas puses juda, jokių "pilnų ištisinių plotų".
Labai norisi mest lauk lankelį. Nereikėjo man su juo prasidėt. Kaip jų nemėgau, taip ir toliau nemėgstu. Visokie "papildomi daiktai" rankose man trukdo. Tik va suprantu, kad to daryti jau negalima, nes su medžiagos skirtingu įtempimu gausis visai nebeprognozuojamas rezultatas. Ir -- ne, siuvinėjimo rėmo nesiūlyti. Pirmiausia, man to tikrai nereikia. Tiek siuvinėt nesiruošiu. Ir, spėju, kad aš jo dar labiau nemėgčiau. Man reikia medžiagą ir siūlus kuo arčiau savęs turėt, ir reikia galimybės lengvai į abi puses tą medžiagą vartyt.
O skenuotas raštas ir jau išsiuvinėtų dalių žymėjimas naudojant patį paprasčiausią MS Paint -- labai protinga idėja. Ypač kai nuo pat pradžių pavyksta atrast, kad yra galimybė išsiuvinėtus kryžiukus spalvint "pusiau permatomai", kad dar ir spalvos simboliai truputį matytųsi. Ant popieriaus tokiam spalvų kiekiui aš to daryti nenorėčiau. Net ir gerai padidinus originalų raštą.
Aš su rėmu susidraugavau, kai pradėjau metalu siuvinėti, o ten jau abiejų laisvų rankų reikėjo. O dabar ir kryžiuką kartais ant rėmo siuvinėju (kai tai darau ne lėktuve ir namie). Greičiau siuvinėjasi, nes viena rankda būna viršuje, o kita - apačioje. Dabar dar noriu išmokti užbaiginėti gerojoje pusėje. Crewel'ui tai pavyko. Dabar kryžiuko eilė bus kada nors.
AtsakytiPanaikinti